Žaslių ežeras nutolęs apie 1 kilometrą nuo Žaslių centro. Ilgis šiaurės-pietų kryptimi 2.5 km, plotis iki 0.9 km. Pagal literatūra didžiausias ežero gylis apie 9.5 metro, tačiau pagal echalotų duomenis giliausios ežero vietos siekia apie 12 metrų. Vidutinis gylis 3,4 m. Kranto linija vingiuota, krantai žemi. Kranto linijos ilgis 7.2 km, ežero plotas 101 ha. Į ežerą įteka Dumsis, Žasla ir Guronių upelis, o išteka Neries intakas Laukysta. Ežere gyvena lydekos, karpiai, šamai, unguriai, starkiai, karšiai, vėgėlės, lynai, kuojos, raudės, ešeriai, kai kur literatūroje galima rasti žinių apie peledes.
 

Legendos

Žaslių ežeras ir aplink jį esantys archeologijos paminklai yra paminėti ir užrašyti keliose legendose. Viena jų yra apie alkakalnį esantį prie Guronių kaimo (šalia kardinolo V. Sladkevičiaus gimtinės). Pasakojama, kad kažkada toje vietoje gyveno kunigaikštis Žaslas. Mūšio su priešais metu jis žuvęs. Artimieji jo raudoję, apverkę. Ten, iš kur ėmė žemę, jo kapui supilti, likusi duobė. Jo sužadėtinė Pajauta priverkusi pilną duobę ašarų. Toje vietoje nuo to laiko telkšo ežeras, vadinamas Žaslo vardu. O ten, kur yra kunigaikščio Žaslo kapas, buvo supilta kalva. Pajauta, jo sužadėtinė, labai gedėjusi ir iš sielvarto mirusi. Ji irgi palaidota kartu.

Kita legenda susijusi su Žasliuose esančiu piliakalniu (ant kurio dabar stovi šv. Jurgio bažnyčia), ežeras legendoje taip pat yra minimas. Legenda užrašyta Lietuvos metraštyje ir joje yra pasakojama apie lietuvių romėniškąją kilmę. Romos kunigaikščio Palemono vaikaičiui Kerniui mirus, jo kūnas buvo sudegintas prie Žaslių ežero, o vienintelė Kerniaus dukra Pajauta buvusi palaidota ant kalvos, jos sūnus Kukovaitis padaręs stabą jai atminti ir pastatęs prie Žaslių ežero. Žmonės tą stabą garbinę ir Pajautą laikę deive. Paskui tas stabas supuvęs ir ten užaugusios liepos.